Tai labiausiai pakrikusi verslo šaka pasaulyje. Muzikantai nebeužsidirba iš įrašų pardavimų dėl piratavimo. Tuo pat metu kenčia ir muzikos įrašų leidybinės kompanijos. Visi stengiasi išsaugoti jau atgyvenusį muzikos verslo modelį. Kovoja su piratavimu ir kaskart pralaimi. Ir tai atveda iki visiško absurdo. Sugalvota apmokestinti USB atmintines kuriose laikoma muzika. O tie kas susitaikė su esama padėtimi – arba laukia kas bus toliau, arba bando kurti įvairius kitokius verslo modelius, kas yra tikrai šimtą kartų geriau negu nuolat putotis ir verkšlenti.

Labai panašios problemos ir kino industrijoje. Nors, paskutiniu metu jų marketingas veikia labai efektyviai. Prisiminkime filmą apie pasaulio pabaigą 2012-aisiais. Dauguma nuėję į kino teatrą ar pažiūrėje šį filmą kitais būdais sakė: „ai, nieko gero“. Tačiau koks skirtumas kas ir ką sakė, juk filmas pažiūrėtas – pinigai sumokėti, biznis pavyko. Ir tai tik vienas pavyzdys.

Kalbos apie galimą pasaulio pabaigą sklido neįtikėtinai. Buvo net sumanyta pasinaudoti senuoju indėnų kalendoriumi kuris kaip tik baigiasi ties 2012-aisiais metais. Jiems puikiai pavyko visus privilioti į kino teatrus. Protingesni žmonės šio filmo net nežiūrėjo nes iš karto suprato, kad tai tebus specialiųjų efektų kratinys. Nors kita vertus tai irgi daug kam pramoga.

Muzikos leidybos kompanijos jau vis rečiau rūpinasi atlikėjų įvaizdžiu (na aš ne apie visokius Bieberius), jos ieško muzikantų kurie jau patys turi susikūrę įvaizdį, arba moka jį susikurti. O tuo tarpu muzikantai suvokia, kad jiems nereikalingos įrašų kompanijos. Jie patys gali tapti įrašų leidyklomis ir patys išleisti savo muziką ir visą pelną pasiimti patys. CD, DVD ir vinylinių plokštelių gamyba jau nebetokia brangi. Tačiau kyla diskusijos ar šie formatai išliks. O kad išliks skaitmeninis formatas, kuris yra pats pigiausias gamybos atžvilgiu, abejonių nekyla niekam. Tačiau čia ir vėl iškyla problema. Skaitmeninio formato piniginė vertė krinta taip, kad ji jau netoli nulio. Daugeliui atlikėjų vienintelis pragyvenimo šaltinis – koncertai.

Daugelis pamiršta atkreipti dėmesį į knygų leidybą. Tai aišku nebūtinai pramogų verslas, tačiau žiūrint iš to taško kaip jis vyksta, tai beveik tas pats. Yra populiarus rašytojas kuris pasirašo kontraktą su leidykla. Leidykla rūpinasi spauda ir marketingu, taip stengdamasi kuo daugiau parduoti knygų, pasiimdama didelę dalį pelno. Argi ne tas pats, kaip ir muzikoje?

Rašytojai staiga pradeda suvokti, kad knygas atspausdinti jie dabar jau gali ir patys. Todėl, kad tą padaryti taip pat galima gana pigiai. O interneto pagalba galima vykdyti marketingo strategijas. Kam atiduoti leidyklai didžiąją dalį pelno?

Aišku mažai tikėtina, kad pats atlikėjas ar rašytojas mokės sukurti gerą marketingo strategiją. Šiuo atžvilgiu leidyklos vis dar reikalingos. Bet ir vėl gi, atsiranda daugybė privačių marketingo konsultantų, kurie orientuojasi konkrečiai į pramogų verslą.

Negalima nepaminėti elektroninių knygų skaityklių. E-knygos kaina palyginti su fizinį pavidalą turinčia knyga yra labai maža. Kiti į tas skaitykles žiūri skeptiškai, nes mano, kad joks aparatas nepakeis tikros knygos. Tačiau dauguma šių skeptikų nėra bandė elektroninio popieriaus technologijos. Kiek man yra žinoma skaityti iš šio elektroninio popieriaus taip pat malonu kaip ir iš paprasto, nors pats to nesu bandęs.

Kaip ir visų inovacijų (prisiminkite plazminius televizorius) šiuo metu šių skaityklių kainos labai didelės ir vidutiniam vartotojui neprieinamos. Todėl, kad (marketingo žinovai patvirtins) naudojama taip vadinama „nugriebimo“ strategija, kuomet naujas produktas pateikiamas itin aukštomis kainomis. Laikui bėgant, be abejonių, tai bus prieinama beveik visiems.

Knygų leidyklos šiuo metu miega. Vykdo tą patį verslo modelį kuriam jau šimtai metų, ir visiškai nekreipia dėmesio į naujas technologijas, bei jų tendencijas. Kai daugeliui bus jau per vėlu, susivoks, kad reikia persiorientuoti į elektronines knygas.

Kitas dalykas – televizija. Užsienyje jau plačiai taikomos skaitmeninės televizijos technologijos. Dalis žmonių apskritai atsisakė tradicinės televizos ir verčiau žiūri video per internetą. Tas turi vieną esminį pranašumą – galima išvengti reklamos, arba gauti tik tą reklamą kuri pageidaujama. Per tradicinę televiziją rodoma reklama kainuoja nežmoniškas, kosmines pinigų sumas. Tačiau kiek ilgai tai tęsis? Žmonės vis mažiau į jas kreipia dėmesį. Be to, manau, kad žmonės pamažu pereis prie alternatyvios televizijos kurioje apskritai tos reklamos nėra arba yra tik pageidaujama. Jau dabar yra televizijos paslaugų, kur sumokėjus metinį ar mėnesinį mokestį galima žiūrėti tam tikrą video turinį be reklamų. Jei nori žiūrėk su reklamomis. Bet argi ne geriau sumokėti 5$ ir visą mėnesį mėgautis.

Visas pramogų verslas keičiasi iš esmės. Manau, kad ateityje knygų, muzikos, televizijos ir kitų pramogų kaina bus labai nedidelė, tačiau bus patogiau jomis naudotis, jomis dalintis ir t.t.

Nenoriu leistis apie tai į jokias diskusijas. Todėl, kad daugelis mano išsakytų dalykų yra akivaizdūs, ne vien mano išsigalvojimai.